Ore

Iš menulio dulkių, netgi tamsūs dūmai…
Finale mus skiria – tolimi atstumai.
Vandeny šviesią, po žeme iš purvo.
Ir dangus per aukštas, kris žemyn į dugną.

Žaizdos gilios, jos ištrins man mintis.
Abejonių viduje nepaliks.
Aš gimstu iš naujo.
Mūsų laikas sau. Tikėsiu savim…
Kaip atsibodo man gyvent vaidmenim.
Aš gimstu iš naujo.
Kuo aukščiau – nėra ribų.
Kilt, ieškot naujų erdvių.

Kam? Vėl atsimuša aidas atgal.
Paliekų vandeny. Šviesos atspindžiai…
Noriu išlaisvint sapnus.
Lygis neleidžia judėt toliau.
Kuo aukščiau dėguonies nebėra.
Gniaužia kvapą vaizdai, akių nenuleisk.
Eina tolyn, nors tamsu…
Rankos ištiestos į saulę.

Šurmulys aplinkui. Man vis trūksta laiko.
Užsidegęs kūnas, tik mintis be veiksmo.
Baltos dėmės tolsta, iš dangaus, tik kodai…
Ir širdy tik dažniai, ryšio neberodo.

Mūsų laikas sau. Tikėsiu savim…
Kaip atsibodo man gyvent vaidmenim.
Aš gimstu iš naujo.
Mintis apnuodytas, kitiem palieku.
Nebedėliosiu nematytų lygčių.
Aš gimstu iš naujo.
Kuo aukščiau – nėra ribų.
Kilt, ieškot naujų erdvių.

Kam? Vėl atsimuša aidas atgal.
Paliekų vandeny. Šviesos atspindžiai…
Noriu išlaisvint sapnus.
Lygis neleidžia judėt toliau.
Kuo aukščiau dėguonies nebėra.
Gniaužia kvapą vaizdai, akių nenuleisk.
Eina tolyn, nors tamsu…
Rankos ištiestos į saulę.

Ir man patiko, kad tai buvo žaidimas.
Mano fone. Meilės aleksyras.
Rodos nieko nemačiau prieš save,
Aš vis kartodavau sau –
Kad pasaulis mane ras. Ei…
Bet vis dėl to aš lieku vienas.
Kiek sakytum man,
Nebenoriu aš daugiau matyt tavęs.
Tu mano laisvę…
Turiu atsisakyt tavęs.

Kursiu laiką sau. Tikėsiu savim…
Kaip atsibodo man gyvent vaidmenim.
Mintis apnuodytas kitiem palieku.
Nebedėliosiu nematytų lygčių

Kam? Vėl atsimuša aidas atgal.
Paliekų vandeny. Šviesos atspindžiai…
Noriu išlaisvint sapnus.
Lygis neleidžia judėt toliau ore.
Kuo aukščiau dėguonies nebėra.
Gniaužia kvapą vaizdai, akių nenuleisk.
Eina tolyn, nors tamsu…
Rankos ištiestos į saulę.

Įvertinimas: /5. Balsavo: .

Žymos: /