Aplink save regėjau, o po to ant visko dėjau
Pohui ant tų ašarų, kurias kažkada visi liejom
Aplink save mačiau, kad trinasi, ir dar kabinosi
Bet nemačiau nė karto jos, kad būtų nusiminusi
Gal neparodo, gal iš tikrųjų aš urodas
Dar neūžauga palūkas, kurį paslepia jo oda
Paduodu jums šį kūrinį, aplink save išmėtytą
Į plaukus vietomis, jai gerdavos, tie dūmai mėtiniai
O aš ne vietinis, ir nesismaginu tabletėmis
Bučiuoju nuotrauką prieš miegą, ir nėra ko gėdytis…
Suprask emocijas, jei viskas ne pagal proporcijas
Tu mano raimai ant popieriaus, kaip ligoniui morfijus
Grūzinau, dar tuzina, ta pati būsena
Vis myliu liūdesį… Nors jis mane jau dusina
Įjunkim pohui rėžimą, užmirštam valandas
Pasijauskim vieniši… Ir va, už lango jau balta
Viens kito nekaltinant, su pienu kavą baltinant
Patapom kuo..? Patapome nematomi…
Tu ten mergaitė, kurios lūpas lietė kas trečias
Princese primetei tipo, o dabar vyzdžiai tau plečias
Neberagausim arbatos, akim savo mirkčiojant
Nepamiršau tavęs, nes pamačius širdis tvinkčioja
Galvos linkčioja, ar pameni, kai mikčiojau…
Rankos prakaitavo, jei tave apkabinčiau jau
Pirmi bučiniai, pirmi susitikimai parke
Aš nebegrūzinu, ne, tiesiog tau primenu, tarkim
Rašau raidėm didžiosiomis, pastoviai kosėju
Pasižiūri į mane lyg į dūhą, tiesiog, va prosta
Kas rytą geriant kavą, durnas mintis traiškau
Pamenu viską aiškiai, ir niehuj aiškintis
Telefone nuotraukos, ir trupa nuotrupos
Kaip keista, kaip gali pasikeist sekundėm nuotaikos…
Ta monotonija, mane jau krausto iš proto
Vienišas šešėlis mano, ir lietus jau pohui
Pamenu akimirkom, tas mūsų mimikas
Patapai tu mūza man, ir mano lyrikos…
Dar pamenu draugus, kurie iš tikro su kaukėm
Pamenu sekundes, kai per šaltį aš laukiau
Akys gilinasi, į šią gyvenimo prasmę
Vakare per lietų vienas, ir žiūriu nedrąsiai
Širdies tvinksniai, ramūs mano vieno žingsniai
Liūdinčios akys, ir tavo žudantys žvilgsniai
Tiek daug noriu pasakyt, bet visad padūstu
Tiek daug noriu pamatyt, pro langą busiko
Tiek daug noriu, bet kažkaip jėgos išblėso
Lieku tik tai aš, ir mano pačio šešėlis…