Aš atsigręžiu per petį
Į metus, kurių neliko.
Pagalvoju – kiek netekom
Ir kur viskas dingo.

Kiek prarasti sugebėjau,
Daug prieš valią savo.
Ką suprasiu, tą suprasiu,
Bet jau visada kartosiu,
Kad labiausiai man gaila.

Tų spalvingųjų mugių,
Netikrų laikrodukų,
Pūkuotų viščiukų,
Balionėlių ir žaisliukų,
Drugelių medinių,
Arkliuko sūpynių,
Vatos iš cukraus,
Ir kitų stebuklų…

Mes bėdas visas pamiršom,
Bet giliai širdy jos liko
Neįmanoma ištrinti,
Kas gyvenime įvyko.

Mes vaikai, kokie ir buvom,
Mes vaikais ir liksim.
O širdis kalbėt nemoka.
Jei mokėtų, tai ištartų,
Kad labiausiai man gaila…

Tų spalvingųjų mugių,
Netikrų laikrodukų,
Pūkuotų viščiukų,
Balionėlių ir žaisliukų,
Drugelių medinių,
Arkliuko sūpynių,
Vatos iš cukraus,
Ir kitų stebuklų…