Tu, savo mieste vieniša, negirdima, kaip tobulo filmo daina.
Tu gyveni kaip žurnale ir tavo siela atvira,
Taisyklių jūroje viena turi atrodyt tobula.
Tu pamiršai kas tu esi, kodėl save taip kankini.
Nenori būti nesvarbi, netikro veiksmo šurmuly.
Tu, savo mieste vieniša, negirdima, kaip tobulo filmo daina.
Tau, kartoja esi tobula ir mylima, tik tai akyse tuštuma.
Tave taip liūdina lietus, jis plauna rožinius dažus.
Dirbtinių šypsenų fone, tu sau atrodai svetima.
Gali nutraukti grandines, tave suvaržiusias tiesas.
Surasti mylimas akis, pamiršti netikras viltis.
Tu, savo mieste vieniša, negirdima, kaip tobulo filmo daina.
Tau, kartoja esi tobula ir mylima, tik tai akyse tuštuma.
Tu pamiršai kas tu esi, kodėl save taip kankini.
Nenori būti nesvarbi, netikro veiksmo šurmuly.
Tu, savo mieste vieniša, negirdima, kaip tobulo filmo daina.
Tau, kartoja esi tobula ir mylima, tik tai akyse tuštuma.
Tu, savo mieste vieniša, negirdima, kaip tobulo filmo daina.
