Kai skęstu tarp žydrų žydrų akių,
Aš šypsausi ir verkiu,
Kai tu kuždi į ausį tuos žodžius,
Aš šypsausi ir tikiu,
Paklausi, kaip grąžinti tuos metus,-
Aš šypsausi,- jų nebus,
Paklausi, ar aš lauksiu,- aš tyliu…
Ir šypsausi…

Viskas ką turiu,-
Tai tavo rankos,
Viskas ką turiu,-
Malda į dangų,
Ir vėjui aš tariu-
Surask man laimę,
Nes negaliu be tavęs, negaliu!

Kai lapai tyliai gelsta po langais,
Aš šypsausi – tai praeis,
Ir kai mažiausiai laukiu,- vėl lietus,
Aš šypsausi – jis kaip tu.
Ir aš jo tyliai klausiu,
“Ar ilgam?”,- ir šypsausi, o jis – man.
Mažyti, pasakyk – ir eisiu,
Ko šypsaisi?

Viskas ką turiu,-
Tai tavo rankos,
Viskas ką turiu,-
Malda į dangų,
Ir vėjui aš tariu-
Surask man laimę,
Nes negaliu be tavęs, negaliu!