Taip, žmonėm reikia vakarų vienišų..
Kam?
Atsakymo į šitą klausimą nėra ir nebus…
Gal vieniem, kad atsistot jėgų atrastų…
Kietiem, kad nuo bėdų pabėgt sugebėtų,
O gal tik tam, kad pasėdėti vienas tyloje galėtų,
O gal tik tam, kad vienas savyje vienatvę paslėptų
Ir galvą sunkią neturėtų kam ant peties padėti…
Bet užtenka man žiūrėti į tave,
Kad suprasčiau kas yra jaukumas,
Ir užtenka akimis tave man liesti,
Kad suprasčiau kas yra švelnumas…
Kodėl, kaip žodžiai pinasi?
Nebemoku jų rišliai dėlioti,
O gal ir nemokėjau, apsimetinėjau,
Bet to ir nereikėjo..
Be žodžių supratai mane kai buvo man sunku,
Kai buvo lengva dalinau tau savo džiaugsmą,
Kai būdavo sunku paimdavai dalį mano skausmo..
Ačiū Tau..
Tai turbūt nebuvo nei dienos be pykčių atkarpos…
Atsiprašau, kad palikau,
Bet kitaip ir būti negalėjo…
Pasaulis pasisuko mum į kitą pusę,
Nors ir dalinau save per pusę,
To mum neužteko, kad galėtume kartu prabusti…

Aplink tylu, girdžiu šaukimą tavo..
Prisimenu kai visa tai dar buvo mano,
Išslydo man iš rankų laimė,
Kad išspaudžiau ją savuos delnuos…
Prisimenu 2006-ųjų vasarą,
Kai prasidėjo visa tai,
Ką aš galėjau pasaka vadinti,
Nėra sunku man visko prisiminti,
Bet aš tikiu, kad laikas bėgs bėgs
Ir paliks tiktai dulkėtus prisiminimus apie tave…
Žinai, bandau save apgauti,
Dabar jau būtų nedrąsu man apkabint tave…
Ne valanda ir ne savaitė jau prabėgo…
Laikas bėga ir nieko panašaus nebebus,
Turiu daugybę klausimų,
Bet atsakymų nėra…
Sunku, bet aš kenčiu, nepalūžti sau pasižadėjau,
O gal be reikalo savim pasitikėjau?

Ir jei galėčiau viską aš pakeisti – pakeisčiau…
Ir jei galėčiau aš paimt tavo skausmą – paimčiau.
Ir jei prabudus tu ryte pajusi keistą jaudulį savo širdyje,
Žinok, kad visą naktį buvo man sunku,
Mintys sukosi apie tave..
Tikiu aš ateitim, tikiu tavim, tikiu,
Kad nepamirši tikiu, kad nepamirši visko kas brangu mum buvo…
(2 kartus)