Vėl liepsnos laužai širdy tavoj ir manoj.
Neleisk užgesti,
Nes jie tik mus tešildė šituos metus.
Du lietaus lašai delne – tai aš ir tu.
Brangink šią laimę,
Nes jos, žmogau, per daug niekada nebus.
Du pavasariai, vasara, ruduo, žiema
Tai prabėga visąlaik nejučia
Du pavasariai, vasara, ruduo, žiema
Tiek štai laiko mes praleidom drauge
Du pavasariai, vasara, ruduo, žiema
Tai prabėga visąlaik nejučia
Du pavasariai, vasara, ruduo, žiema
Gera taip nebus turbūt niekada.
Nekalbėk, nesakyk nė žodžio, be jų suprantu,
Ką reiškia jausmas,
Kuris sujungė mus- du vienišus paukščius.
Skleisis žiedas, lis lietus, taip buvo ir bus.
Taip mūsų laimė,
Tikiuosi, prasitę dar kitus metus.
Du pavasariai, vasara, ruduo, žiema
Tai prabėga visąlaik nejučia
Du pavasariai, vasara, ruduo, žiema
Tiek štai laiko mes praleidom drauge
Du pavasariai, vasara, ruduo, žiema
Tai prabėga visąlaik nejučia
Du pavasariai, vasara, ruduo, žiema
Gera taip nebus turbūt niekada.
Suprantu, nelengva bus išlaikyt tuos jausmus.
Liūdėt neverta,
Juk mes dabar kartu ir tai tėra svarbu.
Du pavasariai, vasara, ruduo, žiema
Tai prabėga visąlaik nejučia
Du pavasariai, vasara, ruduo, žiema
Tiek štai laiko mes praleidom drauge.
Du pavasariai, vasara, ruduo, žiema
Tai prabėga visąlaik nejučia
Du pavasariai, vasara, ruduo, žiema
Tiek štai laiko mes praleidom drauge.
Du pavasariai, vasara, ruduo, žiema
Tai prabėga visąlaik nejučia
Du pavasariai, vasara, ruduo, žiema
Gera taip nebus turbūt niekada.
Dar pavasaris, vasara, ruduo, žiema
Nusineš šituos metus nejučia
Gal pavasaris, vasara, ruduo, žiema
Mums primins, kiek laiko esam drauge.