Klijuojam stiklo šukes, kurios sudužo seniai
Skirtingom pusėm išnešioti lyg pilki pelenai
Mes susikūrėm dabartį išmokę savo klaidas
Ištrinti bandom praeitį kartu ir vardo raides
Jie drąsiai laido žodžius ir laikas gydo žaizdas
Prapuola valandos pasiimdamos kartu minutes
Kaip laikas gali gydyti įkalindamas mintis
Prisiminimas kiekvienas tarsi į karstą vinis
Mums liko nuotraukos ir dovanos paslėptos giliai
Dabar juokingai skamba tie visi tušti pažadai
Kiek išeikvotų šypsenų kurios jau nebesugrįš
Nebepykstu, pavargau…

Aš būt galėjau tavo, tavo, tavo
Tau širdį dovanojau savo, savo
Per amžius būti tavo, tavo, tavo
Jausmus tau paaukojau savo, savo.

Turbūt ieškoti lengviau, nei pripažinti savas
Sudėsiu jas į butelį gal jūroj jas kažkas ras
Šiandien tokie tolimi, kad net sunku pasiklyst
Kažkur paslydom patys kažkur mes leidom paslyst
Nors ir sunku susilaikyti neberašant tau jau
Daugiau nei tūkstantį žinučių tryniau ir vėl rašiau
Kaip sako šiam pasauly niekas nevyksta be priežasties
Dabar jau mes skirtingos sielos.

Aš būt galėjau tavo, tavo, tavo
Tau širdį dovanojau savo, savo
Per amžius būti tavo, tavo, tavo
Jausmus tau paaukojau savo, savo.

Aš būt galėjau tavo, tavo, tavo
Tau širdį paaukojau savo, savo
Reikėjo man reikėjo tau mokėti išklausyt
Galėjau aš galėjai tu ankščiau atsiprašyt
Dabar jau atvirai sau pasakyt nebebijau
Mum laikas eit toliauu…

Aš būt galėjau tavo, tavo, tavo
Tau širdį dovanojau savo, savo
Per amžius būti tavo, tavo, tavo
Jausmus tau paaukojau savo, savo.