Kartais būna norų keistų
Perplaukti jūrą vienu irklu
Vakaro tiltu lipti į dangų
Žemę apjuosti vaiko žvilgsniu

Kur priskint žibuoklių tau
Žiemos vidury aš jau žinau

Aš norėjau būti medžiu
Tau įkvėpti paukščių sapnų
Pro tavo langą nerti į dangų
Kvepiančia vėju pievą žvaigždžių

Aš norėjau būti žodžiu
Juo pavadinti sielas daiktų
Iš tavo lūpų tyliai nunešti
Dievui į ausį mūsų balsus