Kai vakare mano sode žaidžia linksmai saulės blyksniai
Vėjas tingus supa lapus drasko lipnius laiko tinklus
Ten už ribos sprangios dulkės miesto kaitroj pėdos smulkios Nepagalvok nesiskundžiu nepagalvok.

Lyg po lietaus šilto švelnaus čia ateinu kai pavargstu
Ir nuo žolių rasą geriu lyg iš mažų laimės delnų
Čia aš tikiu savo žodžiais būti galiu nevienodas
Toks koks esu geras blogas toks koks esu.

Sodas į kurį vienas einu slapčia
Kai kliedesy slogiai rimsta miestas vakare
Ir duris uždarau tvirtai paskui save
Kai visi laukia miego valandos.

Medžių šlamesy lapų gyvam šilke
Eikli mintis tartum juoko aidas kalnuose
Ir viltis snaudžia naujo ryto laukime
Ir širdis atsigauna erdvėje kai diena užmiršta.

Ką gi vėlu virsta šalčiu taip laikina sodo vėsa
Grįžt neilgai jeigu žinai sodas deja vien svajose.

(3 kartus)
Keista tiktai jeigu niekad ten nebuvai miestui miegant
Tai netoli jeigu tiki rasti gali.