Verkiančio vėjo sparnai man praneš apie tai,
Tavęs jau nėra, išgaruos šiluma.
Meteoritų lietus išgąsdins mūsų sapnus,
Rasim rytojų – naują pavojų.

Ir bučiniai lyg degtukai, dega mūsų perukai,
Stygos nutrūko, brendam per rūką.
Tiems, kurie nesupras, užlaušim rankas,
Dovanosim naują, saldžią apgaulę.

Sulaukę rudens visi nusirengs,
Taip jau buvo, ne vienas žuvo.
Sulaukę rudens visi nusirengs,
Taip jau buvo, ne vienas žuvo.

Kosmodromų šviesos – ryškios ir tiesios,
Pradūrė dangų, be galo brangų.
O mes raketom į viršų, kol visi mus pamiršo,
Beliks tik laukti, išdykauti.

Sulaukę rudens visi nusirengs,
Taip jau buvo, ne vienas žuvo.
Sulaukę rudens visi nusirengs,
Taip jau buvo, ne vienas žuvo.

Išblyškę praeiviai, visatos keleiviai,
Juos kažkas laiko visą laiką.
Užmigs mano širdis, kai sniegas iškris,
Vėl pabus, kai ateis lietus.

Sulaukę rudens visi nusirengs,
Taip jau buvo, ne vienas žuvo.
Sulaukę rudens visi nusirengs,
Taip jau buvo, ne vienas žuvo.