Jaučiu kaip žvaigždės rodo man kelią
Už nugaros lieka ryškios miesto šviesos
Mano namai-mano tvirtovė, kiek galima
Pasaulis už šios sienos daug didesnis.

Aš bėgu nuo žmonių, kurių net nepažįstu
Kur išsišiepia, kai parklumpu, kai klystu
Aš bėgu nuo savęs apgirtusio
Nuo tavo kūno kvapo į mano orą virtusio.

Kiek daug nutiko, kiek dar daug nesužinojau
Mano galvoje nebetelpa rytojus
Reiškia išsikraut, man reikia su savim draugaut
Reik surasti savo vietą šiam pasauly
Kad žinočiau kur keliaut, į viršų šaut.

Pasiekus dugną jaust, kad noriu dar gyvent
Kad noriu dar palaukt
Užmerkt krauju pasruvusias akis
Pabudus kitą rytą pamatyt-tai praeitis.

Užčiaupk pasauly sekundei, leisk man pailsėt
Negalvok apie nieką, negirdėk ir nekalbėk
Tuščiam pasauly sekundei, matyt apatiškai
Dingus žvilgsniam į tave, vėl pasijaust laisvai.

Amžiams pamiršt, ar dar kart prisimint
Pakilt nuo sofos-užtrenkti durim
Šią naktį miestas po kojomis
Geltonos šviesos, raudoni stogai.

Pusiau pilni barai, tampu toks pastebimas
Bet argi tai gerai?
Rūkau ne vienas, net nežinau vardų draugų
Kvailiausia tai, man jau senai neįdomu.

Juk aš tikiu, man reikia pertraukos
Stotelėj laikinoj viskas pasikartos
Kiek daug galėjom, kiek daug nebegaliu
Juk mes tikėjom, taip , kaip jau nebetikiu.

Galbūt aš grįšiu, o gal tik šneku
Galiausiai būdamas vienas, būnu savim pačiu
Jokių kalbų tusčių, jokių kvailų juokų
Deivi,tu toks juokingas aš tavęs nekenčiu.

Užčiaupk pasauly sekundei, leisk man pailsėt
Negalvok apie nieką, negirdėk ir nekalbėk
Tuščiam pasauly sekundei, matyt apatiškai
Dingus žvilgsniam į tave, vėl pasijaust laisvai.