Atsigręžk į dangų drąsiai, atmerk akis,
purvinam danguj sušvito spindulys,
mus prie paskutinio uosto saulės spindulys paglosto,
į ateitį atverdamas duris – tas mielas, iškentėtas spindulys.

Kiekvienam rasos lašelyje matyti jūrą,
kiekvienoj smiltelėj žemę pamatyt,
sugebėjome išmokti, tik nemokam nusijuokti,
kai laisvę ateinam aplankyt ir laimė rodos laukia tiktai ryt.

Tiek jūs, tiek ir mes
vienodai bijome šviesos dabar,
tiek daug ir tiek mažai
mums atrodo atėmė laikas.

Tiems kurie tave užmiršo ištark „sveiki“,
juk be jų daugiau tu nieko neturi,
nebijok pradžios nuo galo, spinduliai dėmes išvalo,
tu stovi savo laimės tarpdury, tik pusmečiai ištirpo aštuoni.

Atsigręžk į dangų drąsiai, atmerk akis,
ten kažkur aukštai pakibo vyturys,
laikas atkarpą iškirpo, alkana širdis suvirpo,
čirena virš laukų kaip vyturys, į praeitį užtrenkusi duris.