ŠIąnakt oras kvepės rozmarinais,
Ir voratinkly siela virpės,
Ji užnuodyta prisiminimais,
Ieško likti kartu priežasties.

Kris ledukai, man į lūpas,
O per skruostus, svajonės riedės.
Panašu, kad nesurasiu,
Nei vienos rimtos priežasties.

Aš paukštelį savo laisvėn,
Su šypsena paleisiu,
Atidaręs dureles,
Gal kitur jis laimę ras.
O, jei grįždamas pražuvo,
Reiškia niekad ir nebuvo,
Mano paukšteliu,
Tik naudojos narveliu…

Šiąnakt žemė kvepės rozmarinais,
Iš voratinklio siela Ištrūks.
Aš stabdau keliones labirintais,
Grandinėlė tarp mūsų nutrūks.

Balto triukšmo, vietoj žodžIų,
Širdies dūžIų, vietoj natų,
Aš klausausi, ir atrodo,
Kad tapau, laisvesnė, nei tu.

Aš paukštelį savo laisvėn,
Su šypsena paleisiu,
Atidaręs dureles,
Gal kitur jis laimę ras.
O, jei grįždamas pražuvo,
Reiškia niekad ir nebuvo,
Mano paukšteliu,
Tik naudojos narveliu…