Tau tik vienam nebaugi debesų karalystė,
Tavo valia karaliauti Paukščių Take.
Ir niekada niekada tu manęs nepamirški,
Tavo sparnų amžinai pavydėi galiu.

Sakale, lėk, tik dangus, tik dangus tavo laisvė!
Sakale, lėk, tik manęs nepaliki, manęs!
O mano sakale, lėk!

Žemėj draugai vanagai jau tavęs išsiilgo,
Bet draugystė šita tau ir man, tau ir man svetima,
Sakale, tau nebereikia daugiau aukso narvo,
Žemės trauka tau per daug, tau per daug svetima.

Sakale, lėk, tik dangus, tik dangus tavo laisvė!
Sakale, lėk, tik manęs nepaliki, manęs!
O mano sakale, lėk!

Sakale, lėk, juk sparnai tavo – tai mano laisvė.
Sakale, lėk, tik manęs nepaliki, manęs!
O mano sakale, lėk!

Sakale, lėk, tik dangus, tik dangus tavo laisvė!
Sakale, lėk, tik manęs nepaliki, manęs!
O mano sakale, lėk!

Sakale, lėk, juk sparnai tavo – tai mano laisvė.
Sakale, lėk, tik manęs nepaliki, manęs!
O mano sakale, lėk!