Tu nežinai kodėl ruduo man draugas…
Paniurę veidai kodėl sušildo – nežinai…
Apkabins mane vanduo išbučiuos,
mėnulio upės, o savo paskutinį žodį man tarei:
\“- Kai tavęs nėr šalia man gerai.\“.

Tu nežinai kodėl rytojus niekas,
koks oras poryt man jau nerūpi, – Ar žinai?..
Nuo šiol visiems laikams užmiršk mane, prašau, nes savo žodį jau tarei:
\“- Kai tavęs nėr šalia man gerai.\“.

Ir nesvarbu ką tau jaučiau,
Nesvarbu, kad aš žinau,
Pavirs į ledo kalną jausmas, skirtas man ir tau…
Kai tavęs nėr šalia man ramiau.

Nutolo jau krantas
Būti nelemta…
Mylėti nelemta…
Gyveni tik kartą…
Nėra prasmės jokios viską tęst…
Apkabins mane vanduo,
Išbučiuos mėnulio upės,
O savo paskutinį žodį tu jau pasakei…
Ir nesvarbu ką tau jaučiau,
Nesvarbu, kad aš žinau,
Pavirs į ledo kalną jausmas, skirtas man ir tau…
Kai tavęs nėr šalia…
Tavęs nėr šalia…
Kai tavęs nėr šalia man ramiau…