Nesvarbu bučiau toli ar stovėčiau čia pat
Skirtingai lyja ant mūsų visuomet.
Laikrodžiai tiksi laiką ne tą patį
Pasauliai sukurti priešingam formate.
Tu niekada neužminsi nuorūkos mano
Aš niekad neprašysiu ugnies.
Dievas mato, tiesa jis irgi kitas absoliučiai
Pamiršau tik kaip vadinas, atrodo ir kas tai.
Tu niekada niekada niekada nematysi
Daugiau nei, kad praeivio eilinio akyse.
Pamiršo mus ir kas tai mes
net Mamontovo hakeriai neras.
Žinai dabar abu mes be pradžios
Vakarėlis šampanas, o man seniai jau puse trečios.
Lygiai taip pat kaip ir pabaigos era
Tavo triukšmas man, man tik mirtina tyla.
Šypsais lyg tai paskutinis kartas,
Pakol aš tuščias kaip Zvonkaus koncertas.
Tik būtybė, nei draugas, nei priešas,
Kuriam tik mėšlas, dėl ko tu plėšais.
Prigirdytas alum ir naiviom fantazijom,
Pritrūkę argumentų mes melą rasim jom.
Keturiom, maršrutais troleibusų,
Papasakosiu viską tau, po dar vieno būsiu.
Niekas negirdi niekas nemato,
Tai sup*sta paslaptis dviejų psichopatų.
Nepasikeisčiau net jei laikytum glocką,
Mano, laime, aš noriu pamatyt tave nuogą.
Priglausk kaip mylimą, nekenčiama, ironizuojanti,
Likimą tą, spjoviau, tai Šiauliai ar Nevada.
Kažkur tarp jų tūkstančiai nerado.
Tu niekada, tu niekada niekada
Niekada.
Niekada, niekada, nesužinosi.
(3 kartus)