Juokinga,
Kad niekas nesijuokia,
Nejuokinga,
Tai niekad nesibaigia,
Šou, tik pažIūrėk, šou, (?)
Ant mano kapo šokius surenk, nepasitinka,
Bet šitiek laukia,
Juk taip myli savo kaukę,
Ji šypsos – tu jaunas, nepergyvenk, brendžio dėmės Išsiplauna,
Gal netyčia tu žinai,
Kodėl visa tai amžinai?
Taip tuščia,
Taip nieko nesulaukt,
Miesto šurmulys groja,
Groja tau,
Kažkur tu, todėl žinai, kur spalvos šlykščios tamsus juos tu dalinai,
(?) ar gali užčiaupt tą mėsgalį krūtinėj, jis apgailėtinas mechanizmas, darbinis, pasauli, atsakyk, negaliu patikėt, kad tau lieka savęs, sau, bent kiek.
Tegul, tegul būna bausme,
Tik galvos skausme,
Kad neprakalbantis gyveno giesme,
Tegul, tegul būna bausme,
Tik galvos skausme,
Kad tik žmogus, su tik giesme.
(?) turiu šimtą eilučIų, nieko tarp jų, noro ir nenoro – bijau abiejų, turiu nerimą, jis tapo įprastu,
Aš sutinku klyst kartu,
Tu – pelenai, tavo rėmai – urna, mano begalybėj, begalybėj purvo, suvaidint kuklumą,
Suvaidinsiu gėrį,
Ir tyliai mirsiu šitam madingam vakarėly. (?)
Tegul, tegul būna bausme,
Tik galvos skausme,
Kad neprakalbantis gyveno giesme,
Tegul, tegul būna bausme,
Tik galvos skausme,
Kad tik žmogus, su tik giesme. Dar ne laikas pilnatvei,
Šitą klaikią naktį,
Mes neskubam, mes neskubam,
Ji papasakos pergales, man rodos, kad tos pergalės vienodos, ir mes neskubam.