Netgi vidury nakties mano ugnį užkurtum,
Žalios akys pakerės, tie vidurnakčio burtai.
Mūsų taurė sklidina – rankoj supasi, dega,
Laumė, miško ragana, kelią rodo ir veda.

Duoki man ženklą, o mieloji Kunigunda,
Tavo plaukai ir tavo akys kūną gundo.
Turėsi palaukt, turėsi palaukt,
O kai pamatysi mane – pašauk.
Duoki man ženklą, o mieloji Kunigunda.

Net kai paliečia aušra mūsų ugnys rusena,
Akys žalios nejučia miško paslaptį seka.
Mūsų taurė vėl pilna – rankoj supasi, dega
Laumė, miško ragana, vėl man atima žadą.

Duoki man ženklą, o mieloji Kunigunda,
Tavo plaukai ir tavo akys kūną gundo.
Turėsi palaukt, turėsi palaukt,
O kai pamatysi mane – pašauk.
Duoki man ženklą, o mieloji Kunigunda.

Duoki man ženklą, o mieloji Kunigunda,
Tavo plaukai ir tavo akys kūną gundo.
Turėsi palaukt, turėsi palaukt,
O kai pamatysi mane – pašauk.
Duoki man ženklą, o mieloji Kunigunda.