Kelią į tave tylomis užkloja sniegas,
Laimė greitai pamiršta pusnyje sušalusį miegą.
Mano vienišam lange šoka tango mėnulio akys,
Jos pabėgti vilioja mane basomis į ledinę naktį.

Kartu su tavimi man gera būt, klajot ligi aušros.

\“Priedainis\“:
Aš tau rašau šį laišką ant sniego
Iš degančių snaigių, žarijų speigo.
Gyva ugnim alsuoja į veidą
Mano likimą sauganti meilė.

Tuos, kurių nėra, danguje užkloja sniegas,
Kad minties sraunia upe teka meilės baltos eilės.
Vėl sugrįžęs į namus, kur jauki vaikystė miega,
Aš iš naujo atrandu – viduje esu ne vienas.

\“Priedainis\“:

..rašau…, ..sniego
..snaigių.., ..speigo.
..ugnim…, ..į veidą
..likimą…, ..meilė.