Kai mintimis ragaujame drugelių medų,
Ir kai svajonėmis užliejame akis,
Mes dykumas paverčiam vandenynais,
Kuriais išplaukiame į neatrastas šalis.

Ir plaukiame laivais ieškoti aukso,
Kurį vėliau išmainome į žuvų maldas,
Mes savo juoką paverčiame upeliais,
O ašaras išbarstome druska.

Aš jau ne lašas jūroje, o jūra manyje,
Galiu užlieti plačiausias dykumas ir kalnus,
O tavo akys dar gilesnės už mane,
Tu mano saulė vandenyno gelmėse.

Kai užmetam tinklus į platų dangų,
Žvejodami draugystę amžiną nors kart,
Mes vėl paleidžiam pasroviui likimą,
O patys skęstam meilėje ir nenorime išnert.

Aš jau ne lašas jūroje, o jūra manyje,
Galiu užlieti plačiausias dykumas ir kalnus,
O tavo akys dar gilesnės už mane,
Tu mano saulė vandenyno gelmėse.

Tu mano saulė vandenyno
Tu mano saulė vandenyno
Gelmėse
Gelmėse.

Aš jau ne lašas jūroje, o jūra manyje,
Galiu užlieti plačiausias dykumas ir kalnus,
Bet tavo akys dar gilesnės už mane,
Tu mano saulė vandenyno gelmėse.