Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj,
Raudonos, kad pravirkt gali, –
Rasa ten laša nuo lelijų –
Lyg dalgio ašmenys – gaili.

Ir pjauna širdį tarsi dobilą
Lig gyvuonies, lig pašaknų,
O vakarais kažko taip tolima,
Kažko nėra, kažko nėra – lyg artimų.

Tokia tyla gyvybėn smelkias
Kasdienio židinio ugnim!
Tokia daina, kad užsimerkia
Dainuodami – lyg mirdami!

Lig pašaknų ten pjauna širdį,
Ten teka vandenys liūdnai,
Ir dulkės vieškelių dar šiltos –
Tarsi sodybų pelenai.

Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj,
Raudonos, kad pravirkt gali, –
Rasa ten laša nuo lelijų –
Lyg dalgio ašmenys – gaili.

Ir pjauna širdį tarsi dobilą
Lig gyvuonies, lig pašaknų,
O vakarais kažko taip tolima,
Kažko nėra, kažko nėra – lyg artimų.

Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj.